Nuo „Žiedų valdovo“ triukų iki 70 metrų taikinio – Ignas Morkeliūnas apie tikrąją šaudymo iš lanko pusę

Šaudymas iš lanko – kur kas daugiau nei taiklus šūvis į dešimtuką. Už kiekvieno paleisto strėlės skrydžio slypi susikaupimas, preciziška technika, nuolatinis judesių tobulinimas ir noras kaskart pasirodyti geriau. Šaudymo iš lanko treneris Ignas Morkeliūnas pasakoja apie savo kelią į šią sporto šaką, azartą, kuris neblėsta net po daugelio metų, tikrojo šaudymo skirtumus nuo matomo filmuose bei vertybes, kurias tikisi perduoti savo auklėtiniams.

-Ignai, kaip lankas pirmą kartą atsidūrė jūsų rankose ir kodėl jo nebepadėjote?

Sportuoti mane pakvietė tuometinis technologijų mokytojas mokykloje. Treniruočių pradžioje buvo daug sporto ir mažai šaudymo. Iš 26 vaikų, kurie pradėjome, po dvejų metų sportuoti likome keturiese. Tada viskas apsivertė: daug šaudymo, mažai sporto…
Atrodė, kad tai tiesiog smagus užsiėmimas, bet pasirodė kur kas daugiau. Su juo atsirado ir būrys bendraminčių, tada varžovų, iš jų – draugų, o tada ir gyvenimas pasisuko sporto link. Laikas parodė, jog esu velniškai azartiškas, ir didžiausias iššūkis yra susitvarkyti su savimi ir savo emocijomis. Šis sportas man suteikia tokių emocijų, kurių nesukelia kiti užsiėmimai.
Į pirmą treniruotę atėjau maždaug šiuo metų laiku, 2002 metų rugsėjo pabaigoje… Prabėgo 24 metai, kupini iššūkių, laimės ir nusivylimų.
Norėčiau, kad dar po 24 metų vaikai, kurie atėjo sportuoti pas mane, su šypsena prisimintų treniruočių pradžią. Treniruotės tikrąja to žodžio prasme prasideda nuovargiu ir prakaitu.

–Kokius įsitikinimus pradedantieji dažniausiai atsineša į treniruotes iš filmų apie lankininkus ir ką tenka iškart paneigti?

Nuo juokingų iki pavojingų. Juokingi – tai šaudymas po tris strėles iš karto, kaip Legolas iš „Žiedų valdovo“. Kitiems svarbu, ar obuolį ant galvos galima dėtis…
O dažniausiai tenka paneigti, kad tai labai lengva. Įtempei, nusitaikei ir paleidai. Be jokios abejonės, pataikei, kur norėjai.
Kai pamato atstumą, iš kurio šaudome, ir vaikai, ir tėvai nustemba. Nes iš 70 metrų sunku įžiūrėti net skaičius ant taikinio. Tada jau kyla klausimas: kaip čia įmanoma pataikyti?

–Jei stebėtumėte tik žmogų, o jo taikinio nematytumėte, iš ko suprastumėte, kad šūvis buvo geras?

Keli akcentai šioje vietoje: ar tai mano sportininkas, ar ne, ar aš esu jį matęs, ar ne.
Yra keli pagrindiniai dalykai, kurių reikia laikytis norint pataikyti, bet daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Pradedant ūgiu, tuo, ar sportininkas kairiarankis, ar dešiniarankis, sąnarių lankstumu ir t. t.
Bet bendrai – stovėsena, tempimo kryptis, pridėjimas, šūvio trukmė ir užbaigimas.

–Ar turite savo ritualą prieš šūvį? Kaip jis atsirado?

Ritualas – kartoti judesius vienodai kiekvieną kartą. Tai ne prieš šūvį, o per kiekvieną šūvį. Kiekvienas šūvis – tas pats ritualas, vėl ir vėl, ir vėl.
Grįžtam prie pradžios: juk iš šono viskas taip paprasta – įtempei, nusitaikei, paleidai, pataikei… Ir kasdien šaudant nuo 80 iki 200 šūvių tas „ritualas“ vis dar neidealus.

–Ar yra trenerio patarimas, kurį pats, būdamas sportininkas, praleisdavote pro ausis, o dabar kartojate savo auklėtiniams?

Iš esmės, ne. Sportas yra ilgas kelias aukštesnio ar mažesnio tikslo link. Treneris yra tam, kad tą kelią sutrumpintų. Sustyguotų procesą: nuo ko pradėti ir kuo tęsti. Nuo paprastų dalykų prie sudėtingų, tam tikra tvarka. Pagal galimybes, nes jos kiekvienam irgi skiriasi.

–Ką darote, kai sportininkas per treniruotes viską moka, bet varžybose tarsi pamiršta?

Dažnas atvejis, ir nieko čia nepadarysi… Visko nepamiršta, bet išlenda klaidos arba seni įpročiai. Reikia didinti treniruočių krūvį po tokių varžybų, kad atsimintų teisingą būdą šauti.

–Kokį klausimą apie savo sportą norėtumėte išgirsti dažniau, bet beveik niekas jo neužduoda?

„Nuo ko pradėti?“ Nes visi galvoja, jog nėra bendro fizinio sporto ir tik šaudome. Ir „Per kiek laiko pasiruošiu pirmoms varžyboms?“ Nes tai gerokai sunkiau, nei atrodo iš šono…