Devis Žilovas: nuo pabėgimo iš pamokų iki pasiklydimo Sibire

Orientavimosi sporte svarbu ne tik greitis ar fizinė ištvermė – kiekvienas pasirinktas kelias, priimtas sprendimas ir gebėjimas susiorientuoti nepažįstamoje vietovėje gali nulemti galutinį rezultatą. Orientavimosi sporto treneris Devis Žilovas pasakoja apie savo kelią į šią sporto šaką, orientavimosi sporto subtilybes, jau antrus metus organizuojamo GAJOS žygio užkulisius bei vieną įsimintiniausių savo nuotykių, kai teko rimtai pasiklysti Sibire.

-Devi, kiek laiko esate treneriu, kaip pats atradote orientavimosi sportą ir kas jame sužavėjo?

Treneriu esu nuo 1989 m. Orientavimosi sportą atradau gana įprastai – ketvirtoje klasėje draugai pasikvietė į vieną masinį renginį. Kadangi jis vyko pamokų metu, o lietuvių kalbos mokytoja kuravo šį sportą, tai būdavo puiki proga pasiplauti nuo pamokų. Taip viena, antra, trečia treniruotė ir užsikabinau.

–Kas orientavimosi trasoje dažniausiai būna sunkiau – greitai bėgti ar priimti teisingą sprendimą?

Man asmeniškai dažniausiai būna sunku bėgti, bet pasitaiko, kad ir neteisingų sprendimų priimu. Čia tokia orientavimosi sporto duona – greitai bėgti ir priimti teisingus sprendimus. Kuo daugiau treniruojiesi, tuo mažiau būna klaidų.

-Šiais laikais, kai visi telefone turime navigaciją, ar gebėjimas orientuotis nepraranda savo vertės?

Manau, kad ne, nes orientavimosi sportas nėra vien navigacija. Galų gale tašką, į kurį reikia nubėgti, vienaip ar kitaip atrandi, tačiau pakeliui gali atrasti ir daugybę kitų dalykų: gražių gamtos vaizdų, gyvūnų ar draugų.

–Jau antrus metus prisidedate prie GAJOS ŽYGIO organizavimo. Kas paskatino prisidėti prie organizavimo?

Prisidėti prie žygio organizavimo paskatino sporto mokyklos administracija. Aš mielai sutikau.  Man žygio organizavimas nėra naujiena – žinau, kokių problemų gali kilti ir kas gali sutrukdyti. Su tuo esu susidūręs rengdamas orientavimosi sporto varžybas. Žinoma, organizuojant žygį atsiranda savitų niuansų, su kuriais tenka susidurti pirmą kartą.

Ar esate kada nors rimtai pasiklydęs?

Taip, ir ne kartą. Esu „juodai“ pasiklydęs Sibire. Tai nutiko dar sovietmečiu, kai vykdavome į Rusiją dalyvauti varžybose.
Pamenu, užlipau ant kalno ir bandžiau pamatyti kokią nors gyvenvietę, tačiau viskas, ką mačiau, buvo miškai ir kalnai. Buvo žiema, nors tuo metu tai buvo laikoma atšilimu – temperatūra siekė apie 15 laipsnių šalčio.
Gerai, kad buvau su slidėmis, todėl savo vėžėmis sugebėjau grįžti atgal. Vis dėlto jausmas buvo tikrai nekoks.

-Ir pabaigai, esate matęs daugybę gražių gamtos vietų, ar galėtumėte pasidalinti favoritine vieta kurioje galima pasivaikščioti?

Lietuvoje yra aibė tokių vietų. Man patinka atviri, gražūs miškai, o jų daug Dzūkijoje, Varėnos ir Marcinkonių apylinkėse. Kauno apylinkėse labiausiai mėgstu vaikščioti Kačerginėje.