Šūvis po šūvio – link svajonės: Džiugo Morkūno kelias iki netikėto Europos čempionato bronzos medalio

Kartais didžiausios pergalės gimsta ne dėl išorinių aplinkybių, o dėl gebėjimo susitvarkyti su savimi. Šaudymo sporte tai ypač akivaizdu – čia kiekvienas šūvis reikalauja ne tik techninio tikslumo, bet ir didelės koncentracijos bei psichologinės ramybės. Džiugas Morkūnas šiemet įrodė, kad kryptingas darbas, disciplina ir vidinis tikėjimas gali atvesti iki aukščiausių rezultatų net ir didžiausios įtampos akimirkomis.

– Džiugai, papasakok, kaip sekėsi prisitaikyti Bulgarijoje? Ar nebuvo trikdžių susikaupti ir pasirodyti kuo geriau, ir kaip vertini savo pasiruošimą bei formą?

     Bulgarijoje viskas klostėsi gana gerai. Kadangi laiko zona tokia pati kaip Lietuvoje, miego kokybe nesiskundžiau. Pati kelionė šiek tiek vargino, tačiau yra buvę ir gerokai sudėtingesnių išvykų, todėl didelės įtakos startams ji neturėjo. Nuo atvykimo iki pirmojo starto turėjau dvi dienas, kurias skyriau įrangos patikrai ir treniruotėms.

     Šiemet čempionatas vyko gana anksti, o tai man buvo labai palanku – universitete tuo metu tik buvo prasidėjęs naujas semestras, todėl nejaučiau jokio akademinio spaudimo dėl nepadarytų darbų ar praleistų paskaitų.

     Savo pasiruošimą vertinu gana gerai. Likus savaitei iki išvykimo treniruotėse daug dėmesio skyriau technikos kokybei. Tiesa, dėl naujo studijų tvarkaraščio treniruotes teko derinti tarp paskaitų „langų“, todėl ne visus tos savaitės tikslus pavyko įgyvendinti. Varžybų metu, tiek oficialiose, tiek neoficialiose treniruotėse, stengiausi viską atlikti taip, kaip esu įpratęs namuose. Atidžiai stebėjau starto vietoje daromas klaidas, jas žymėjausi užrašų knygelėje ir prieš kitą startą ar treniruotę prisimindavau, į ką reikėtų atkreipti daugiau dėmesio.

– Dažnai sakoma, kad šaudymo sporte didžiausias iššūkis esi pats sau. Kaip tau pavyksta suvaldyti jaudulį ir įtampą varžybų metu, kai reikia atlikti maksimaliai tikslų šūvį? Ar turi asmeninių metodų ar triukų, kurie padeda susikoncentruoti?

     Taip, šaudymo sporte dažniausiai didžiausia kliūtis esi pats sau, ypač vertinant psichologinį aspektą. Prieš šias varžybas visus metus dirbau su puikiu sporto psichologu Šarūnu Klizu, kuris padėjo atrasti tinkamus būdus, kaip susitvarkyti su jauduliu tiek prieš startą, tiek jo metu.

     Vienas labiausiai padėjusių dalykų buvo savęs įtikinėjimas, kad galiu pasiekti aukštą rezultatą – jei tai pavyksta treniruotėse namuose, kodėl tai negalėtų pavykti ir varžybose? Taip pat labai svarbi tapo savijauta šaudymo metu. Pastebėjau, kad tam tikro lygio stresas man netgi padeda, ypač tada, kai jaučiu stipresnį širdies plakimą. Tai mane paskatina siekti geresnio rezultato, nors daugeliui sportininkų poveikis būna visiškai priešingas.

-Ar važiuodamas į turnyrą tikėjaisi iškovoti medalį? Jeigu taip, kas suteikė tokį pasitikėjimo jausmą? Jeigu ne, kada supratai, kad konkuruoji dėl prizinės vietos?

     Vykdamas į turnyrą apie medalį iš anksto net negalvojau. Mano pagrindinis tikslas buvo gerai pasirodyti, juolab kad tai buvo paskutiniai mano metai jaunimo grupėje.

     Po pirmojo starto asmeninėje 60 šūvių rungtyje likau patenkintas tiek rezultatu, tiek užimta vieta. „Solo“ rungtyje po pirmo starto buvau aštuntas, todėl apie prizinę vietą tuo metu dar rimtai negalvojau. Patekęs į pusfinalį tiesiog stengiausi maksimaliai susikoncentruoti ir viską atlikti taip pat, kaip ir pirmoje rungties dalyje.

     Baigęs pusfinalį, net nesupratau, kad patekau toliau, kol vienas iš rinktinės sportininkų manęs nepasveikino – tada sužinojau, kad esu ketvirtas ir kovosiu dėl trečiosios vietos su AIN atstovu.

–Kokie tolimesni tavo tikslai sporte ar už jo ribų?

     Sporte mano tikslas – nuosekliai toliau tobulėti, kaupti patirtį ir kryptingai ruoštis perėjimui į suaugusiųjų kategoriją. Artimiausiu metu planuoju pradėti dalyvauti 50 metrų mažo kalibro rungtyse tarptautinėse varžybose bei siekti aukštų rezultatų Europos ir pasaulio čempionatuose.

     Už sporto ribų šiuo metu svarbiausias tikslas – sėkmingai baigti mechanikos inžinerijos bakalauro studijas.

–Ar norėtum perduoti žinutę trenerei, šeimai ir visiems, kurie tave palaikė šioje kelionėje?

     Tikrai norėčiau nuoširdžiai padėkoti savo trenerei Virginijai, šeimai ir draugams už nuolatinį palaikymą ir tikėjimą manimi. Taip pat dėkoju sporto psichologui, sporto mokyklai „Gaja” ir Lietuvos šaudymo sporto sąjungai – visiems, kurie prisideda prie mano tobulėjimo ir padeda siekti aukščiausių rezultatų.