Už finišo linijos – nematomas trenerio darbas: Šarūnas Pacevičius apie dviračių sporto iššūkius, pasiruošimą ir kovą dėl rezultato

Dviračių sporte galutinis rezultatas – tik maža dalis to, ką mato žiūrovas. Už jo slypi ilgos treniruotės, techninis pasiruošimas, netikėti gedimai, psichologiniai iššūkiai ir daugybė trenerio darbo valandų. Dviračių sporto treneris Šarūnas Pacevičius pasakoja apie savo kelią į šią sporto šaką, kasdienę trenerio darbo realybę, jaunųjų sportininkų pasirengimą bei tai, kas dažniausiai lieka nematoma už finišo linijos.

-Šarūnai, kaip pats atradote dviračių sportą ir kada supratote, kad norite tapti treneriu?

Dviračių sportą atradau dar mažas. Senelis pradėjo su manimi užsiimti dviračių sportu, vėliau kartu su seneliu prisijungiau prie treniruočių, treniravausi kartu su kitais sporto mokyklos treneriais Viktoru Biga ir Gintautu Volungevičiumi. Taip viskas ir išsirutuliojo, o atėjus dvyliktai klasei nusprendžiau, kad noriu būti treneriu.

-Iš jūsų pasisakymų socialiniuose tinkluose apie neseniai vykusį Lietuvos čempionatą matyti, kad treneris turi būti ir mechaniku, ir vairuotoju, ir organizatoriumi. Kuri darbo dalis pareikalauja daugiausia jėgų?

     Sunku atsakyti. Visos dalys yra sunkios ir pareikalauja daug jėgų. Esi vienas, tau niekas nepadeda. Tarkim, nepavyksta dviračio sukonstruoti – tada sėdi vienas per naktį ir dirbi. Yra tokių dalykų, kurie iš pradžių atrodo labai paprasti, bet kai pradedi juos spręsti, niekas nesigauna. Ne kartą teko dviračius ruošti nuo ankstaus ryto iki 3 ar net 4 valandos nakties – lyg paskutinę naktį prieš universiteto egzaminą bandant atsiminti visą semestro medžiagą.

-Kuo labiausiai skiriasi sportininko pasirengimas plento ir kalnų (MTB) varžyboms?

     Pagrindinis skirtumas tas, kad į plento varžybas gali važiuoti nepasidaręs namų darbų - gerai neapžiūrėjęs trasos. O MTB trasose yra tramplynų, šuolių, daug techniškų vietų ir kitų dalykų, kuriems reikia ruoštis iš anksto. Kartais vaikai atvažiuoja prie tramplyno, tiesiog žiūri į jį, bijo ir negali nušokti.

-Ar treneriui sudėtingiau paruošti sportininką fiziškai, psichologiškai ar techniškai?

     Fiziškai ir bendram pasirengimui dirbame visą žiemą: bėgame, važiuojame, su vaikais einame čiuožti ant ledo. O kai ateina varžybų sezonas, važiuoji iš vienų varžybų į kitas, į stovyklas ir taip po truputį juos ruoši techniškai.

     Psichologinė dalis yra labai sunki. Stengiesi rodyti, mokyti, pasakoti. Tačiau reikėtų, kad būtų atskiras žmogus, kuris tuo užsiimtų, nes būnant treneriu dar būti ir psichologu yra sunku.

-Lietuvos čempionato varžybose netrūko kliūčių ir technikos gedimų. Kaip tokiose situacijose padedate sportininkams neprarasti pasitikėjimo ir tęsti kovą?

     Pasiruoši daug atsarginių dalykų, o jeigu kas nors nutinka, stengiesi vaikams iš karto suteikti pagalbą. MTB varžybose yra specialūs punktai, kuriuose galima paremontuoti dviratį, vaikai gali atsigerti.

     Kol kas dar nebuvo tokios situacijos, kad dviratis sugestų taip smarkiai, o jo remontas truktų taip ilgai, jog kuris nors vaikas nebenorėtų tęsti varžybų. Kažkaip vis pavyksta išsisukti iš situacijos. 

-Išsakėte pastabų dėl sportininkų rikiavimo Lietuvos čempionato starto koridoriuose. Kiek starto pozicija realiai gali turėti įtakos galutiniam rezultatui?

     Pavyzdžiui, mano vaikas galėjo laimėti, bet jis buvo pastatytas gale. Per visas varžybas taip ir neprisivijo pirmos vietos ir tiesiog pralaimėjo.

     Starto pozicija gali viską lemti, nes distancijos yra techniškos, takeliai vienvėžiai, todėl labai sunku aplenkti varžovus. Mano nuomone, starto koridoriuose dalyviai turėtų būti rikiuojami pagal savo šalis, o ne sumaišomi tarpusavyje. Lietuviai turėtų startuoti tarp lietuvių, latviai – tarp latvių. Dabar vienas sportininkas stovi starto priekyje, kitas – pačiame gale, todėl atsiranda akivaizdus neteisingumas kovojant dėl nacionalinių prizinių vietų. Taip, po starto trasoje visi gali lenkti vieni kitus, tačiau starto pozicijos turėtų būti sąžiningos kiekvienos šalies sportininkams.

-Kas dažniausiai lieka nematoma žmonėms, stebintiems tik galutinius sportininkų rezultatus?

     Viskas manau nematoma, matoma tik tai, kas gražu. Nematomas darbas, treniruotės, visi psichologiniai niuansai, kai pvz., vaikai pamato, kad nėra išbandę tos trąsos ir susikausto, kaip jie ugdosi koordinaciją, lankstumą, drąsą ir pasitikėjimą savo jėgomis.