Mergaičių rankinis – vieta, kur auga ne tik sportininkės, bet ir asmenybės

Rankinis – tai ne tik metimai į vartus ar pergalės rezultatas švieslentėje. Tai kelionė, kuri prasideda dar vaikystėje ir palieka pėdsaką visam gyvenimui. Šiame interviu trenerė V. Lodaitė atvirai dalijasi savo asmenine rankinio pradžia, patirtimis ugdant mergaites ir tuo, kaip sportas formuoja ne tik fizines savybes, bet ir brandžias asmenybes.

-Kaip rankinis atsirado Jūsų gyvenime – ar tai buvo „meilė iš pirmo metimo“?

     Rankinį pradėjau lankyti trečioje klasėje, kai į fizinio ugdymo pamoką atėjo trenerė Jadvyga Urbonavičienė. Tuo metu jokio būrelio nelankiau, tačiau žinojau, kad tėvai skatins mane ką nors pasirinkti. Kartu su draugėmis nusprendėme pabandyti – taip viskas ir prasidėjo.
     Iš pradžių tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vaikystėje į treniruotes eini dėl draugų, geros atmosferos ir smagiai praleisto laiko. Buvo ir dvejonių – penktoje klasėje buvau padariusi trumpą pertrauką, tačiau trenerės atkaklumas ir nuoširdus palaikymas paskatino sugrįžti. Bėgant metams atėjo supratimas, kad rankinis mane iš tiesų „veža“. Tai tapo ne tik sportu, bet ir vieta, kur išmokau komandinio darbo, atsakomybės ir kovos iki paskutinės sekundės. Rankinis išmokė, kad sunkumai ne stabdo, o augina – už tai esu labai dėkinga savo trenerėms Jadvygai Urbonavičienei ir Ernestai Žilienei.

-Kaip keičiasi mergaitės per pirmuosius metus rankinyje?

     Per pirmuosius metus pokyčiai matomi labai greitai – ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dažnai mergaitės pradeda nedrąsios, dar ieškančios savo vietos, tačiau jau po kelių mėnesių atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos ir ryžto.
     Rankinis moko disciplinos, atsakomybės ir komandinio darbo. Mergaitės mokosi palaikyti viena kitą, priimti tiek pergales, tiek pralaimėjimus, supranta, kad rezultatai ateina per pastangas ir nuoseklų darbą.
     Labai svarbus ir emocinis augimas – vaikai tampa atviresni, drąsiau reiškia savo nuomonę, mokosi susitvarkyti su jauduliu ar nesėkmėmis. Dažnai per pirmuosius metus užsimezga ir stiprios draugystės, kurios padeda jaustis saugiai ir noriai grįžti į treniruotes.
     Man svarbiausia, kad mergaitės augtų ne tik kaip sportininkės, bet ir kaip asmenybės. Net jei ateityje jos nepasirinks sportininkės kelio, šios patirtys liks su jomis visam gyvenimui.

-Kokius stereotipus apie mergaičių rankinį vis dar tenka girdėti?

Vis dar pasitaiko nuomonė, kad rankinis yra „vyriška“ sporto šaka, neva netinkanti merginoms. Taip pat girdima, jog mergaičių rankinis neturi perspektyvų arba kad treniruotės per sunkios ir per daug reikalaujančios laiko.
     Tačiau realybė visai kitokia. Rankinis ugdo ištvermę, pasitikėjimą savimi, atsakomybę, komandinį mąstymą ir vidinę stiprybę. Tai sportas, kuris padeda mergaitėms augti visapusiškai ir savo pavyzdžiu laužo visus stereotipus.

-Trys žodžiai, apibūdinantys Jūsų komandą?

     Draugystė, darbas, tikėjimas

-Kaip norėtumėte, kad užaugę vaikai prisimintų savo laiką sporto mokykloje?

     Norėčiau, kad vaikai prisimintų sporto mokyklą kaip saugią, šiltą ir augti padėjusią erdvę – vietą, kur jie buvo priimti, išgirsti ir skatinami būti savimi. Labai džiugina, kai buvusios auklėtinės sugrįžta aplankyti treniruočių ar varžybų – tai parodo, kad ryšys išlieka.

     Per savo praktiką matau, kaip vaikai keičiasi, bręsta ir auga ne tik kaip sportininkai, bet ir kaip žmonės. Todėl visiems treneriams norėčiau palinkėti nepasiduoti net tada, kai būna sunku. Tas atpildas ateina – per vaikų šypsenas, jų pasiekimus ir nuoširdų ryšį su šeimomis. Trenerio darbas yra ypatingas, ir mes galime juo didžiuotis – juk ugdome ateities kartą.