Nuo kovotojos iki pavyzdžiu tapusios instruktorės: kai ringas tampa vieta ne tik kovoti, bet ir augti

Bokso ringe – ne tik kovos, bet ir asmeninio augimo istorijos. Vis dažniau šioje sporto šakoje ryžtingai save atranda ir moterys. Apie tai kalbinome mūsų sporto mokyklos bokso sportininkę, instruktorę ir būsimą trenerę – Viltę Savickaitę, kuri dalijasi savo patirtais įspūdžiais, mintimis apie tai, ką reiškia būti moterimi šiame vyrų dominuojamame sporte ir iššūkiais tapus instruktore.

– Vilte, kaip prasidėjo tavo kelionė su sportu ir kodėl pasirinkai boksą?
Mano šeima – boksininkai. Sportuoju kartu su seserimi ir broliu jau apie dešimt metų, jie mane ir įvedė į šį sportą. Boksas pasirodė labai įdomus, užsikabinau nuo pirmųjų treniruočių ir nuo to laiko jo neapleidžiu.

– Kokie buvo įsimintiniausi įspūdžiai tavo sportininkės karjeroje?
Labiausiai įsiminė kelionės po pasaulį – teko aplankyti Švediją, Čekiją, Lenkiją. Šiuo metu ruošiuosi Europos čempionatui, kuris vyks Vengrijoje, taip pat laukia varžybos Airijoje. Įdomiausia būna pirmą dieną nuvykus į šalį, pasivaikščiojame po miestą, susipažįstame su kultūra, ir būtent tai palieka įsimintiniausius įspūdžius.

– Kada supratai, kad nori tapti trenere?
Pirmiausia pasiūlė treneris, o vaikai labai greitai užsikabino už minties, kad galėčiau būti jų trenere, jie patys pradėjo mane vadinti „trenere” dar tada, kai nestudijavau. Dabar jau esu paskutiniame, ketvirtame kurse ir netrukus iš tikrųjų tapsiu jų trenere.

– Kuo skiriasi būti trenere nuo buvimo sportininke? Kas sunkiausia, o kas labiausiai patinka?
Didžiausias skirtumas tas, kad turi būti autoritetas ir pavyzdys, negali atlikti pratimų bet kaip, nes vaikai stebi ir ima pavyzdį iš tavęs. Sunkiausia yra rasti kantrybės su vaikais kartais jie būna pavarge, nenori kažko daryti, skauda raumenis, o tu turi juos įtikinti ir motyvuoti, kad jiem to reikia. Bet labiausiai patinka stebėti jų pažangą, kaip jie tobulėja, drąsėja, o varžybose matai jų pažangą ir kokie stiprūs jie tapo.

– Ar vis dar pasitaiko stereotipų su kuriais tenka susidurti dėl merginų bokse?
Tarp moterų boksas populiarėja ir net kai kuriais atvejais moterys yra stipresnės už vyrus. Dabar net būna, kad moterys nuvažiuoja į Europą ir parsiveža daugiau medalių negu vyrai. Tačiau trenerių gretose moterų yra labai mažai. Vienas iš stereotipų yra, kad moterys psichologiškai silpnesnės, todėl joms sunkiau vadovauti ar treniruoti vaikus. Pamažu stereotipai mažėja, tačiau tradiciniai vis dar išlikę.

– Ką patartum merginoms, kurios nori pradėti sportuoti boksą, bet galbūt bijo iššūkių ar kritikos?
Patarčiau pamėginti nueiti į dvi, tris treniruotes, išbandyti save. Išdrįsti peržengti per savo baimes, nes boksas tikrai gali tapti jų sporto šaka. Seniau bokse būdavo labai maža konkurencija merginų tarpe, atvažiavus į turnyrą būdavo 2-3 boksininkės, o dabar jau to nebėra, konkurencija žymiai didesnė, kas rodo, kad šis sportas merginų tarpe populiarėja.

– Kokius tikslus sau kelsi, kai tapsi trenere?
Norėčiau į Lietuvos boksą įnešti daugiau įvairovės, supažindinti sportininkus su kitų šalių bokso stiliais. Mums reikia daugiau bendradarbiavimo su tolimų šalių užsienio sportininkais ir treneriais, nes dažniausiai treniruotėse ir varžybose dalyvauja tik kaimyninių šalių atstovai, kurių stilius yra panašus. O, pavyzdžiui, italai ar ispanai kovoja visiškai kitaip. Tokia įvairovė praplėstų akiratį ir praturtintų mūsų bokso kultūrą.